Kremacijos Urnų Istorija

Urna yra vaza, dažnai su dangteliu, kuri paprastai turi šiek tiek susiaurintą kaklą virš suapvalinto.Žodis ‘“urna” nurodo ne vazą, o jos paskirtį. Pagal paskirtį. Nors žodis urna nurodo vazą, jis yra vartojamas nurodyti jos paskirtį – tai yra sudėti kremuotus palaikus. Paprastai urna turi dangtelį ir susiaurintą kaklą virš suapvalinto kūno. Šis terminas ypač dažnai naudojamas laidotuvių urnoms ar indams, naudojamiems laidojimo metu, kad ten būtų galima laikyti kremuotus pelenus. Žodis ‘urna’ yra vartojamas ir daugelyje kitų sričių. Pavyzdžiui apibūdinant didelius indus skirtus arbatai ar kavai. Tokie indai yra dažnai vadinami „arbatos urnomis“, net jei jie yra grynai funkcinio dizaino metaliniai cilindrai. Taip pat didelės raižytos vazos, kurios laikomos soduose ar kaip architektūriniai ornamentai ant pastatų, yra dažnai vadinami urnomis.

Kremavimo urnos buvo naudojamos daugumos civilizacijų. Po mirties, mirusiūjų kūnai būdavo kremuojami, o pelenai surenkami ir įdedami į urną. Molinės urnos buvo naudojamos dar 7000m. Pr Kr. Jiahu, Kinijoje, kur buvo rasta iki 32 laidojimo vietų, o dar kiti ankstyvieji radiniai rasti Shaanxi teritorijoje. Kremavimo urnos dažniausiai buvo naudojamos vaikams, bet kartais ir suaugusiems.

Mikėnų laikotarpyje (1000 m. pr. Kr. – 800 m. pr. Kr.) Graikija, laidodama kūnus, naudojo kremaciją. Tai buvo daroma dėl šio laidojimo būdo patogumo. Mikėnų amžius buvo karų kupina era, todėl graikai turėjo rasti būdą, kaip greitai palaidoti kritusių kareivių kūnus. Kremavimo urnos labai tiko tokiu atveju, nes užėmė mažai vietos, o kūno deginimo procesas buvo greitas.

Kita priežastis, kodėl graikai naudojo kremavimo urnas, buvo pagerbti tuos asmenius, kurie buvo laikomi svarbūs. Graikijos visuomenės didikams buvo surengtos specialios ceremonijos, o kremavimo urnos buvo didžiulė jų dalis. Graikų naudotas urnos tipas yra žinomas kaip lekythos. Tai buvo kremacijos urnos kurias sukurdavo rankomis dažant vazas. Dažnai lekythos urnos ceremonijų metu laikydavo aliejų. Romėnai taip pat naudojo kremavimo urnas. Romėnų laidotuvių ceremonijos baigėsi tuo, kad urnos buvo dedamos į kolumbariumą – didžiulį kapą, esantį po žeme. Tačiau tik labiausiai gerbiami romėnai po mirties buvo patalpinti į kolumbariumą.